Šių metų tarptautinės žemės ūkio ir maisto pramonės parodos „AgroBalt 2012“ metu opiausios Europos Sąjungos šalims problemos aptartos ne tik politiniame forume, bet ir gegužės 11 d. Žemės ūkio ministerijos surengtoje konferencijoje „Žemės ūkio produktų rinkos. Spekuliacinio kapitalo įtaka žemės ūkiui ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos įgyvendinimui“.

Konferencijai pirmininkavo žemės ūkio viceministras Mindaugas Kuklierius, savo nuomones išsakė Lietuvos žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, Žemutinės Saksonijos (Vokietija)  žemės ūkio ministras Gert Lindemann, Europos Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros direktorato Ekonominės analizės, perspektyvų ir vertinimo skyriaus analitikas  Alberto D‘Avino, Giotingeno Georg August universiteto (Vokietija) Žemės ūkio ekonomikos ir kaimo plėtros departamento atstovė Elke Plaas, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkas Virgilijus Skulskis.
 
Maisto produktų kainų svyravimo pasaulyje pavojai

Lietuvos žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius įžanginėje kalboje akcentavo, jog  šiandien finansų ir žemės ūkio rinkos tarpusavyje susijusios labiau negu kada nors anksčiau. Pastaraisiais metais išaugusios maisto kainos tampa rimta problema ne tik skurdžiausiose pasaulio šalyse, bet ir visoje Europoje, kur ES gyventojai gaunamų pajamų maisto produktams vidutiniškai  skiria apie 15 proc., Lietuvoje – apie 26 proc.
 
K.Starkevičius detaliai supažindino konferencijos dalyvius ir svečius su padėtimi Lietuvoje. „2011 metai Lietuvos žemės ir maisto ūkiui buvo nelengvi. Vis dar turime problemų, su kuriomis susiduria ūkininkai, kai rinkos ir kainos labai svyruoja, bei sunkumų, kuriuos ūkininkai patiria bandydami iš anksto planuoti savo veiklą. Žemės ūkio produkcijos gamintojų pečius vis labiau slegia didėjančių gamybos sąnaudų našta, vis labiau didėja gamintojų ir vartotojų kainų skirtumas“, – konstatavo ministras.
 
Dėl didėjančių maisto produktų kainų Lietuvoje pastaruoju metu kyla daug diskusijų, kuriose analizuojamos jų kilimo priežastys. Mažai ir atvirai Lietuvos ekonomikai įtakos turi ne tik globalūs veiksniai (bendras gyventojų skaičiaus augimas pasaulyje, pajamų didėjimas trečiosiose pasaulio šalyse ir mitybos pokyčiai, klimato kaitos tendencijos ir su tuo susijusių stichinių reiškinių padažnėjimas, žaliavų ir išteklių (tarp jų – energetinių ir žemės ūkio produktų) kainų didėjimas), bet ir per menka konkurencija žemės ūkio bei maisto produktų gamybos ir prekybos srityse.
 
Ministras K.Starkevičius išskyrė pagrindines prioritetines kryptis, kuriomis siekiama padidinti pasiūlą, toliau gerinti rinkos orientaciją žemės ūkyje, kad ūkininkai greičiau reaguotų į kainų signalus, kad išaugtų žemės ūkio rinkų efektyvumas, didėtų konkurencija, sumažėtų kliūčių gamybos plėtrai. „Tai būtų mažųjų ir vidutinių ūkių gyvybingumo didinimas, tiesioginių pardavimų žemės ūkio ir maisto produktais rėmimas ir gamintojų integracijos į maisto tiekimo grandinę skatinimas, ūkiuose sukuriamos pridėtinės vertės didinimas, gyvulininkystės plėtojimas, siekiant, kad žemės ūkyje būtų tolygiau panaudoti šalies gamtiniai ir žmogiškieji ištekliai. Taip pat labai svarbu įvairinti ekonominę veiklą, taip  mažinant žemės ūkio veiklos riziką“, – pabrėžė ministras.
 
Parama smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams
 
Ministras K.Starkevičius atkreipė dėmesį, jog Lietuvoje dar visai neseniai konkurencingais buvo laikomi tik stambūs ūkiai. „Ilgą laiką kaime nematėme viduriniojo sluoksnio, tad remdami smulkųjį verslą, mes ne tik skatiname tikrų šeimos ūkių plėtojimą, bet ir puoselėjame tradicijas“, – pažymėjo K. Starkevičius.
 
Ministras sakė manantis, kad didelės įtakos šeimos ūkių plėtrai Lietuvoje turėjo dėmesys tiesioginei gamintojo–vartotojo grandinei. „Džiaugiuosi, kad per ketverius metus, kai buvo plėtojama ūkininkų turgelių veikla Lietuvoje, įsteigti 67 turgeliai, kuriuose kasmet savo ūkiuose išauginta žemės ūkio produkcija ir perdirbtais maisto produktais prekiauja per 600 ūkininkų. Lietuvoje daugėja vartotojų, siekiančių maitintis šviežiais, vietos ūkininkų ūkiuose pagamintais produktais“, – kalbėjo ministras.
 
Ministras K.Starkevičius labai džiaugėsi, jog šių metų balandį Briuselyje buvo organizuota pirmoji tokio pobūdžio tarptautinė konferencija „Vietinis žemės ūkis ir trumpos maisto tiekimo grandinės“, kurioje ES mastu pradėta diskutuoti apie būtinybę remti smulkųjį ir vidutinį ūkį bei tiesioginį žemės ūkio produkcijos pardavimą vartotojams. „Manome, kad Europos dėmesys smulkiajam ir vidutiniam ūkiui yra apgalvotas ir reikšmingas žingsnis kaimo plėtroje. Visi, dalyvavę konferencijoje Briuselyje, į namus grįžo su gera žinia, kad smulkūs ir vidutiniai ūkiai bei tiesioginis žemės ūkio produktų pardavimas pateks į ES paramos skyrimo prioritetus ir bus remiamas ateityje. Tai ženklas ir mums, kad Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programą pakeisiančiame naujame 2014-2020 m. finansiniame laikotarpyje mes taip pat galėsime šiam ūkio segmentui skirti daugiau dėmesio, o tuo pačiu ir paramos. Mūsų nuomone, tai labai lankstus žemės ūkio sektorius, kuris, palyginti su masine gamyba, bene greičiausiai geba prisitaikyti prie besikeičiančių rinkos sąlygų“.
 
Žemės ūkio produktų rinkos 2011-2020 m. prognozės
 
EK Žemės ūkio ir kaimo plėtros direktorato analitikas Alberto D‘Avino konferencijoje apžvelgė žemės ūkio rinkų ir pajamų ES perspektyvas. Pareigūnas akcentavo, kad EK kasmet atliekami tyrimai nėra labai tiksli prognozė, tačiau pateikiamos gana aiškios galimos žemės ūkio rinkų plėtros kryptys, numatytos atsižvelgiant į makroekonomikos duomenis, taip pat analizuojant ir įvairius neaiškius, pamatiniais veiksniais nepaaiškinamus faktorius, tarp jų - ir spekuliacinio kapitalo įtaka bei kt.
 
Grūdų ir cukrinių runkelių rinkos. D‘Avino pastebėjo, jog itin ryškios augalininkystės tendencijos – vis daugiau kultūrų bus auginama biodegalams. Bus plečiami aliejinių kultūrų ir cukrinių runkelių plotai etanolio gamybai. Jų kainos išliks gana aukštos. Cukrinių runkelių gamyba nežymiai kils iki 2015 m., kuomet neliks jų kvotų. Vėliau jų auginimas pastoviai didės. Plėsis ir aliejinių augalų gamyba, tačiau jų kainos mažės.
 
Didės kviečių panaudojimas etanoliui, tačiau jų panaudojimas maistui neaugs. Beveik nesikeis ar net mažės miežių auginimas, nes jie degalų gamybai netinkami. Nežymiai augs daržovių auginimas, tačiau maistui jų bus sunaudojama mažiau, daugiau - biokurui. Augalų derlius ES per aptariamąjį laikotarpį didės, tačiau ne taip žymiai, kaip kituose regionuose. D‘Avino atkreipė dėmesį, jog žaliava biodyzelinui išliks brangesnė negu etanoliui gaminti, nes biodyzelino gamyboje ES išliks priklausoma nuo žaliavų importo.
 
Mėsos rinkos prognozės. Pasak D‘Avino, šiame sektoriuje ryškėja dvi kryptys: ryškiai augs paukštienos ir  kiaulienos gamyba bei vartojimas ES, tačiau mažės jautienos ir veršienos gamyba ir vartojimas. Dabar ES yra jautienos eksportuotoja, tačiau padėtis keisis ir jautieną teks įsivežti. Ryškiai augs paukštienos poreikis ir gamyba, tačiau ir kiauliena išliks vienu populiariausių produktų ES.
 
Pieno produktai. D‘Avino pažymėjo, jog šio sektoriaus laukia gera ateitis, nes pieno produktų vartojimas išaugs Azijos šalyse, todėl gali kilti ir šių produktų kainos, ypač pieno miltų ir sūrio. Pasak analitiko, pieno gamyba pastoviai augs, tačiau tai lems ne produktyvumo, o galvijų skaičiaus augimas.
 
Žemdirbių pajamų prognozės. D‘Avino patikino, kad ir ateinančiame finansiniame laikotarpyje išliks tiesioginės išmokos, taip pat ir parama kaimo plėtrai. Jis pažymėjo, kad ir ateinančiu programiniu laikotarpiu tęsis restruktūrizacija, mažės darbo jėgos žemės ūkyje.  Mažės ir bendrosios sektoriaus pajamos, tačiau skaičiuojant 1 darbuotojui, jos bus didesnės nei dabar. D‘Avino pripažino, jog pradinis pajamų lygis senosiose ES-15 šalyse gerokai aukštesnis negu naujosiose ES-12, tačiau ramino, jog per ateinantį programinį laikotarpį naujųjų šalių ekonomika plėtosis kur kas sparčiau, jų pajamos augs daugiau, todėl ir pajamų atotrūkis sumažės.
 
Maisto kainų svyravimai ir rizikos valdymas žemės ūkyje
 
Viešnios iš Vokietijos Giotingeno Georg August universiteto Žemės ūkio ekonomikos ir kaimo plėtros departamento atstovė dr. Elke Plaas pranešimo pagrindinė mintis buvo ta, jog žemės ūkis visuomet buvo ir išlieka rizikingas verslas, kuriam įtakos turi sezoniškumas, klimato kaita, energijos kainos, politiniai sprendimai ir daugelis kitų faktorių. „Svyravimų amplitudė nuo kainų augimo, jų nuosmukio ir vėl augimo būdinga visoms rinkoms, - sakė E.Plass. – Per mūsų analizuojamus paskutinius 50 metų žemės ūkio produktų rinkos nuolat svyravo, todėl mes manome, kad tie patys faktoriai veiks ir ateityje, ypatingesnių pokyčių tarptautinėse rinkose nematyti“.
 
E.Plaas akcentavo, jog labai svarbu numatyti būdus, kaip valdyti riziką įvairiais aspektais: dėl derliaus, kainų, elgesio, politikos, finansų. Rizika pavojinga tuo, kad nemokėdami jos valdyti, ūkininkai nepajėgia priimti sprendimų, todėl paprasčiausiai mažina gamybą, apsidrausdami nuo didesnių nuostolių. E.Plaas pažymėjo, jog rizika turi būti valdoma įvairias lygiais. „ES mastu svarbu nesusieti išmokų su gamyba, taikyti kompleksinės paramos susiejimo reikalavimus, - aiškino E.Plaas. – Taip pat svarbu, kad ES didesnį dėmesį skirtų mažiems ūkiams. Šalys narės, siekdamos padėti savo ūkininkams valdyti rizikas, turi stabilizuoti rinkas, suteikti ūkininkams patikimą informaciją apie rinkų plėtrą, sudaryti sąlygas pasinaudoti finansiniais resursais, remti naujas draudimo sistemas žemės ūkio sektoriuje, koreguoti mokesčių politiką“. Apibendrindama rizikų valdymą, lektorė pabrėžė, jog vis dėlto svarbiausia ūkininkui pačiam išmokti valdyti rizikas, ir tam jis gali pasitelkti veiklos bei darbo jėgos įvairinimą, investuoti į ne žemės ūkio veiklą ir pan.

Spekuliacinio kapitalo įtaka

Lietuvos žemės ūkio ministras K.Starkevičius savo kalboje didelį dėmesį skyrė spekuliacinio kapitalo įtakai žemės ir maisto ūkiui. Kylančios maisto ir energijos kainos sukelia didžiulę grėsmę trapiam pasaulinės ekonomikos atsigavimui. Šiuos reiškinius tik iš dalies sukėlė pamatiniai rinkos veiksniai – pasiūla ir paklausa – didelę įtaką jiems susidaryti turėjo spekuliacinė elgsena, kuri, kaip jau pastebėjo ir Europos Parlamento teigimu, prisidėjo prie pastarojo laikotarpio kainų šuolių.

Ministras džiaugėsi, jog dėl brangstančio maisto, atotrūkio tarp gamintojų gaunamų ir vartotojų mokamų kainų, augančios gamybos sąnaudų jau rūpinasi ir ES institucijos. Europos Parlamentas smerkia spekuliantų, prekiaujančių žemės ūkio žaliavomis ir energijos ištekliais, veiklą, dėl kurios dar labiau svyruoja kainos ir gilėja pasaulinė maisto krizė. Prieš metus Europos Komisija paskelbė, kad žaliavų (naftos, dujų ir grūdų) kainų augimas susijęs su spekuliacijomis finansų rinkose bei pripažino, kad šį reiškinį būtina suvaldyti didinant rinkų skaidrumą. Šiemet sausio 19 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Dėl ūkio gamybos medžiagų tiekimo grandinės: struktūra ir pasekmės“. Joje pabrėžiama, kad dabartinis kainų nepastovumas įgijo europinį ir pasaulinį mastą, todėl reikalingas atskiras Bendrijos sprendimas dėl maisto produktų grandinės. Taip pat neturėtų būti leidžiama, kad spekuliacija keltų grėsmę ūkiams, kurie dirba našiai.

„Lietuva, kaip maža šalis, savo ekonomika ES rinkos procesuose didesnio vaidmens nevaidina, todėl ir jos įtaka žemės ūkio žaliavų kainų svyravimams bei nepastovumui yra labai ribota. Tuo tarpu visos Europos Sąjungos šalys – tai jau rimtas subjektas, turintis įtakos pasaulinėms maisto žaliavų rinkoms. Todėl mes esame tikrai aktyvūs, kurdami bendrosios, o kartu ir nacionalinės žemės ūkio politikos ateitį“, – tvirtino K. Starkevičius.
 
Bendrosios žemės ūkio politikos instrumentai
 
Patyręs žemės ūkio politikos žaidėjas Vokietijos Žemutinės Saksonijos žemės ūkio ministras Gert Lindemann pritarė Lietuvos žemės ūkio ministrui dėl spekuliacinio kapitalo įtakos. „Visi rinkos žaidėjai turi išmokti gyventi su spekuliacijos įtakomis, kurias itin sunku prognozuoti. Pasaulinėje prekyboje labai svarbu nustatyti taisykles ir jų laikytis. ES planuoja finansinių rinkų reguliavimo reformą, būtinas kuo didesnis atvirumas, skaidrumas, atsakomybė. Tik taip įmanoma iš rinkos pašalinti neatsakingus jos žaidėjus. G.Lindemann sakė manantis, jog reikia pagerinti rinkos informacinę sistemą, kad būtų žinomas gautas derlius, atsargų lygis ir kt. Tik turint kuo daugiau duomenų bus įmanoma planuoti ir priimti sprendimus. Rinkos valdymo priemonės turės būti standartizuotos“, - sakė ministras.

Analizuodamas kainų nepastovumo priežastis, G.Lindemann pabrėžė, jog produkto kainos jokia viena šalis nenustato, nes jo tiekimas yra tapęs pasauliniu, tad ir įtaką kainoms daro globalūs reiškiniai. Produktų kainoms įtakos turi ne tik ekonomikos rodikliai, naftos kainos, bet ir politiniai sprendimai.
 
G.Lindemann akcentavo, jog ES baigėsi maisto produktų perprodukcijos era. Pasaulyje gyvena 7 mlrd. gyventojų, o 2050 m. jų skaičius pasieks 9 mlrd. Gyventojų augimas sukels ir didesnį bei geresnio maisto poreikį, tokių kaip mėsa, dešros ir kulinarija. Prognozuojama, kad iki 2050 m. maisto poreikis išaugs net 70 proc. Labai žymiai augs atsinaujinančių energijos šaltinių poreikis. Ministras atkreipė dėmesį, jog žemės ūkį veikia labai daug papildomų veiksnių. Vien dėl klimato įtakos Žemutinėje Saksonijoje kasmet žūsta net 12 proc. žiemkenčių. Pragaištingai veikia ir sausros, ir šalčiai, todėl rekordinių derlių Europoje jau nesitikima.
 
G.Lindemann daug dėmesio savo pranešime skyrė rizikos valdymui pasitelkiant Bendrosios žemės ūkio politikos instrumentus. Ministras akcentavo, jog svarbiausias faktorius stabilizuojant ūkio pajamas išliks tiesioginės išmokos (TI), nes tai atvira ir aiški paramos struktūra. Jis pažymėjo, jog Žemutinėje Saksonijoje TI sudaro apie 66 proc. ūkių pelno.
 
Kalbėdamas apie rizikos valdymą ūkyje, ministras patarė niekuomet nesiorientuoti į aukščiausias kainas, tuomet bus išvengta nuostolių ir išsaugotas ūkio likvidumas. Taip pat nederėtų prisirišti prie kurios nors vienos kultūros, tik jų įvairovė, energetiniai augalai, biodujų gamyba gali padėti ūkiams išlikti.
 
Dar vienas svarbus momentas žemės ūkio stabilumui ir išlikimui, pasak G. Lindemann, yra tas, kad į žemės ūkį turi būti pritraukta jaunų ūkininkų, tam paramą planuoja skirti ir Europos Komisija. Ministras džiaugėsi, kad Vokietijai tai nėra aktualu, nes čia tik 7,5 proc. ūkininkų yra vyresni kaip 65 metų mažiaus, tuo tarpu vidutiniškai ES – 34 proc., o daugelyje šalių šis procentas dar didesnis. G.Lindemanas sakė, jog motyvuoti jaunus žmones perimti ūkius iš tėvų galima ir kasmet teikiant jiems 500-1000 eurų paramą. „Be jaunų žmonių žemės ūkis neturi ateities“, – įsitikinęs G.Lindemann. Kaip labai svarbų dalyką palaikant mažus ūkius ir jaunus ūkininkus, G.Lindemann minėjo administracinės naštos mažinimą tiek ūkiams, tiek ir patiems administratoriams.

Lietuva žengia koja kojon
 
Ministras K.Starkevičius pasidžiaugė, kad Lietuva jau yra daug nuveikusi, siekdama rinkos skaidrumo. Sukurta ir jau visą dešimtmetį veikia žemės ūkio ir maisto produktų kainų informacinė sistema. Valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras kiekvieną savaitę skelbia visas – tiek produktų supirkimo, tiek mažmenines - kainas. Pasak ministro, kol kas dar nėra atsargų statistikos, tačiau tikimasi, kad tokia informacinė sistema pradės veikti ne tik Lietuvos, bet visos ES, o gal net ir viso pasaulio mastu. Tokią sistemą yra įsipareigojusi sukurti Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO).
 
Ministras pažymėjo, kad Lietuva pasigenda veiksmingesnio teisinio reglamentavimo visos ES mastu. Toks reglamentavimas turėtų padėti žemės ūkio produkcijai trumpiausiu keliu patekti pas vartotoją. „Taip pat manome, kad reikėtų siekti objektyviai ir tiksliai apibrėžti, kas yra piktnaudžiavimas, nesąžininga ir antikonkurencinė veikla, kad būtų įtrauktos konkrečios paramos priemonės, kurios pagerintų ūkininkų gebėjimą prisitaikyti prie kainų nepastovumo, įskaitant priemones, kuriomis būtų remiamos trumpos žaliavų tiekimo ir maisto grandinės. Europos Komisija rizikos valdymui skiria vis daugiau dėmesio, tačiau manome, kad dar nepakankamai. Europos Parlamentas atkreipė į tai dėmesį, tad tikimės, kad tam tikri žingsnai bus žengti šia linkme“, - konferencijoje išsakytas mintis apibendrino ministras Kazys Starkevičius.