Kornelija Dūdaitė, VU TSPMIEnergetinio saugumo akcentai, 2012 vasarisEuropos Sąjungos energetikos politika remiasi saugaus tiekimo, konkurencingumo ir tvarumo idėjomis. Pastaruoju metu kovai su klimato pokyčiais ir šiltnamio efektą sukeliančių emisijomis bandoma pasitelkti alternatyviosios energijos išteklius, tačiau dideli kaštai trumpuoju laikotarpiu stabdo šį procesą. Todėl, regis, grįžtama prie idėjos bendromis pastangomis plėtoti po katastrofos Japonijoje iš rinkos šiek tiek išstumtą branduolinę energetiką. Kaip pastebėjo Paryžiuje susirinkę ministrai, branduolinės energetikos plėtra ne tik atitiktų ES deklaruojamus bendrosios energetikos politikos principus, bet ir padėtų sutaupyti į skolas klimpstančiai ES.

Bendrosios ES atominės energetikos kūrimo prielaidos

Vasario 10 d. Paryžiuje neformaliame susitikime dalyvavo 16 atomine energetika vienaip ar kitaip suinteresuotų šalių ministrai. Delegacijos iš Bulgarijos, Ispanijos, Prancūzijos, Suomijos, Vengrijos, Latvijos, Lenkijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos, Slovakijos, Švedijos, Estijos, Nyderlandų, Rumunijos, Slovėnijos ir Lietuvos aptarinėjo atominės energetikos galimybes Europos energijos rinkoje. Reikia pripažinti, jog tiek susitikime dalyvavusių, tiek kitų ES valstybių požiūris į branduolinę energetiką gerokai skiriasi: Prancūzijoje ar Švedijoje atominės jėgainės jau seniai pagamina ženklius kiekius suvartojamos energijos, Lenkija ir Baltijos šalys planuoja statyti branduolines jėgaines, Bulgarija, Slovakija, Lietuva, susiduria su sovietinės jėgainės likvidavimo sunkumais. Kitos ES šalys, pavyzdžiui Austrija, Airija, Danija, yra nusistačiusios prieš atominę energetiką. Vokietijoje vis dar netyla diskusijos dėl atominės energetikos ateities. Todėl kyla natūralus klausimas – ar realu tikėtis veiksmų šioje srityje koordinavimo tarp bendrijos narių?

Po 2011 m. kovą Fukushima Daiichi Nuclear Power Plant atominiame reaktoriuje įvykusios avarijos pasaulyje prasidėjo svarstymai apie atominės energetikos ateities plėtros galimybes. Europoje viena pirmųjų į tai sureagavo Vokietija. Šalies, kurioje 22,4 proc. (2010 metais) elektros energijos buvo pagaminama atominėse elektrinėse, aplinkosaugos ministras Norbert Röttgen paskelbė, jog per 11 metų uždarys visus savo atominius reaktorius. 2011 m. gegužę buvo iškart uždaryti 6 reaktoriai, dar dviejų uždarymą pristabdė techninės problemos. Likę 9 bus palaipsniui uždarinėjami iki 2022 m. Kaip alternatyvą prieš tai naudotai atominei energijai vokiečiai nusprendė naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius – tokią žinią pranešė Vokietijos kanclerė A. Merkel. Ką tai reiškia, Vokietija pajautė per žiemos šalčius: šaliai tiesiog pritrūko elektros energijos (trūkstamą kiekį teko importuoti iš Austrijos). Maža to, Vokietijoje sustabdžius atominius reaktorius, visoje europinėje elektros energijos rinkoje atsirado 5 proc. energijos trūkumas. Dėl brangių ir nepakankamai išplėtotų atsinaujinančios energijos šaltinių bei ir taip per didelio aplinkai „nedraugiškų“ anglių naudojimo elektros energijos gamybai Vokietijai be jokios abejonės teks pirkti daugiau dujų iš Rusijos. Taigi, vienašališkai nusprendus uždaryti atomines jėgaines, jau šiandien tenka spręsti dilemą, ką pasirinkti – didinti taršą, gaminti daugiau brangios energijos iš atsinaujinančių išteklių ar bristi į dar didesnę energetinę priklausomybę. Tačiau esama ir gerų naujienų – minėtos neigiamos trumpojo laikotarpio pasekmės išjudino svarbų procesą, t. y. paskatino diskutuoti apie bendros ES atominės energetikos sukūrimo galimybes.

Vokietijos sprendimas atsisakyti atominės energijos padidino elektros energijos trūkumą bendroje ES rinkoje, tačiau tai nebuvo vienintelė prielaida, iškėlusi bendros ES atominės energetikos politikos būtinybę. Belgija, pasekusi Vokietijos pavyzdžiu, taip pat paskelbė apie planus atsisakyti atominės energetikos. Taigi, abi su Vokietija jos turės importuoti elektros energiją arba naudoti iškastinį kurą jai pagaminti - atsinaujinančių energijos šaltinių artimiausiu metu tikrai nepakaks. Šiame kontekste galima kelti klausimą, ar vienašališki šalių vyriausybių sprendimai nepažeidė Lisabonos sutartyje įtvirtinto solidarumo principo: sutartyje įvardinta, jog bet koks nacionalinės vyriausybės energetinės politikos sprendimas turi būti priimtas solidarizuojantis su kitomis šalimisnarėmis, idant būtų užtikrintas vidinės energijos rinkos funkcionavimas ir energetinis saugumas. Suprantama, kiekviena ES narė turi teisę rinktis, kokią energijos rūšį plėtoti. Tai pripažino ir Paryžiaus susitikimo dalyviai. Tačiau akivaizdu ir kita – būtina koordinuoti šalių veiksmus siekiant užkirsti kelią galimam elektros energijos trūkumui bendroje ES rinkoje.

Vasario 10 d. Paryžiuje prisimintos ir Energetikos politikos iki 2050 m. gairės (angl. Energy Roadmap 2050). Tai – ilgojo laikotarpio iniciatyvos, siekiant mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, užtikrinti saugų energijos tiekimą ir jos konkurencingumą. Šiose iniciatyvose atominei energetikai yra numatytas svarbus vaidmuo bendrame pirminės energijos balanse. Akivaizdu, jog sąlyginai pigi ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų atžvilgiu švari elektros energija, gaminama atominėse elektrinėse, galėtų sumažinti kylančias elektros kainas ir prisidėtų prie anglies dvideginio emisijų mažinimo. Atitinkamai, valstybėms, norinčioms plėtoti atominę energetiką, turi būti sudarytos tokios sąlygos. Nemažiau svarbus ir dar vienas aspektas – siekdama realaus poveikio CO2 emisijų mažinimo ir saugaus branduolinių jėgainių veikimo srityse, ES neišvengiamai turės plėtoti bendrą išorinę energetikos politiką (t.y. santykius su ne ES valstybėmis), įskaitant branduolinės saugos reikalavimų „perkėlimą“ už ES ribų. Prieš tai būtina susitarti dėl bendrų standartų ir bendros politikos Sąjungos viduje.

Galimi bendros ES atominės energetikos formatai

Kalbant apie tai, kaip galėtų būti stiprinimas ES šalių narių bendradarbiavimas branduolinės energetikos srityje, pirmiausia dėmesį verta atkreipti į jau veikiančias struktūras bei formatus, taip pat į regioninio bendradarbiavimo potencialą. To pavyzdys galėtų būti šių metų vasario 17 d. tarp Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės vadovų pasirašytas susitarimas dėl atominės energetikos plėtros, padėjęs pagrindus glaudesniam abiejų šalių veiksmų šioje srityje koordinavimui. Nors ir kritikuojamas kaip silpnas ir realios politinės įtakos neturėsiantis sprendimas, visgi tai yra žingsnis pirmyn. Panašių susitarimų dėl regioninės atominės jėgainės statybų jau anksčiau yra pasiekusios Baltijos šalys. Šiame kontekste Europos Komisija galėtų imtis aktyvesnio koordinuojančio vaidmens branduolinės energetikos srityje.

Kalbant apie geresnį jau veikiančių struktūrų bendradarbiavimo išnaudojimą skatinant branduolinės energetikos plėtrą, būtina prisiminti ir Euratomo sutartį. Nors jos nuostatų įgyvendinimas šiandien labiau apima gairių nubrėžimą nei aktyvios politikos vykdymą, Euratomo pagrindinė idėja buvo glaudesnis branduolinės energetikos koordinavimas ir bendros atominės energetikos kūrimas. Verta prisiminti, jog Euratomo sutartimi siekta užtikrinti atominės energijos tiekimo saugumą, konkurencingumą, tvarią aplinką bei skatinti bendradarbiavimą mokslinių tyrimų srityje. Šie principai buvo taikomi taikios civilinės atominės energijos srityje, o tiekimo saugumas, konkurencingumas ir tvarumas iki šių dienų išliko kertiniai ES energetinės politikos ramsčiai. Sutartyje dėl Euratomo steigimo buvo numatytos ir sritys, kuriose šalys narės turėtų glaudžiau koordinuoti savo veiksmus. Tai – mokslinių tyrimų, informacijos sklaidos, sveikatos ir saugumo standartų, investicinė aplinkos, bendrų įmonių, tiekimo saugumo, branduolinių įrenginių saugos, nuosavybės, bendros branduolinės rinkos ir išorinių santykių sritys. Sutartimi pripažinta ir Europos Komisijos kompetencija plėtojant bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis. Todėl iš principo ir šiandien Europos Komisija galėtų būti institucija, atsakinga už įsipareigojimus, kuriuos šalys prisiima ar kurių atsisako, plėtodama atominę energetiką.

Greta Euratomo sutarties, branduolinės energetikos klausimai patenka ir į dar dviejų ES institucijų, darbotvarkę. Visų pirma, 2007 m. Europos Komisijos sprendimu sukurta Europos atominės saugos reguliatorių grupė - ENSREG. Į jos sudėtį įeina visų šalių narių bei Europos Komisijos reguliuojančių institucijų atstovai, nuo Lietuvos ENSREG veikloje dalyvauja VATESI atstovai. ENSREG užduotis – tęsti gerąsias praktikas atominės saugos ir radioaktyvių atliekų tvarkymo srityse, tačiau galima neabejoti, jog išties kompetentingi ENSREG dirbantys branduolinės saugos ekspertai, bendradarbiaudami su TATENA ir kitomis tarptautinėmis organizacijomis, galėtų svariai prisidėti prie saugaus branduolinių jėgainių darbo visame senajame žemyne. Tuo labiau, jog sukurtos vidinės darbo grupės jau dabar siekia gerinti bendradarbiavimą tarp šalių narių branduolinės saugos ir saugumo klausimais, taip pat pagerinti skaidrumą šiose srityse.

Kas dvejus metus ENSREG Europos Komisijai teikia veiklos ataskaitas, susidedančių iš grupės atliktos veiklos aprašymų ir pagrindinių išvadų bei rekomendacijų, taip pat atskiro paaiškinimo apie indėlį į tęstinį branduolinės saugos plėtojimą.

Suprantama, šios reguliatorių grupės veiklos esmę sudaro analizė saugumo ir atliekų tvarkymo klausimais, tačiau bendradarbiavimas tarp šalių taip pat yra ENSREG darbotvarkės dalis. Suteikus grupės pasiūlymams didesnį nei rekomendacijų svorį, įmanoma į jos veiklą pritraukti ir EK. Tai būtų optimalus būdas išsiaiškinti viešuosius poreikius ir jais motyvuoti politinius sprendimus. Kadangi didelę dalį reguliuotojų grupės veiklos užima saugumo standartų įgyvendinimas, privalomo pobūdžio rekomendacijos Komisijai apie saugumo tobulinimą atominę energetiką darytų patikimesne. Kadangi saugumo klausimai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios keletas šalių Europoje apskritai atsisakė šios energijos rūšies, saugumo užtikrinimas bendromis priemonėmis galbūt lemtų ir priešingą jų pasirinkimą. Beje, verta prisiminti, jog praėjusių metų kovo mėn. EK pateikus užklausą patikrinti visų ES atominių jėgainių saugumą, nacionaliniai reguliuotojai peržiūrėtas ataskaitas dėl „streso testų“ (jėgainių veikimo nepalankiausiomis sąlygomis) privalo pateikti būtent ENSREG, o ši organizacija galutinę ataskaitą 2012 m. birželį teiks Europos Komisijai. („Streso testais“ siekiama įvertinti jėgainių atsparumą rizikingose situacijose: gamtinių katastrofų – žemės drebėjimų, potvynių metu, taip pat įvykus transporto avarijoms, kaip kad lėktuvo sudužimas.)

Europos atominės energetikos forumas (ENEF) – kita 2007 m. EK iniciatyva sukurta ir dar tuomet šalių narių palaikymo sulaukusi institucija, kuria įmanoma pasinaudoti plėtojant bendrąją ES atominės energetikos politiką. ENEF sukūrimą paskatino bendroji ES strategija kovai su klimato kaita ir CO2 emisijomis. Pabrėžtinai atvirose visoms nuomonėms diskusijose susitinka šalių narių vyriausybių atstovai, Europos Parlamento ir Europos Ekonominio ir Socialinio komiteto atstovai, atominės pramonės, elektros vartotojų ir pilietinės visuomenės atstovai. Esminis ENEF tikslas – skatinti įvairių lygmenų bendradarbiavimą tarp viešojo ir privataus sektoriaus, siekiant plėtoti švarią, konkurencingą ir saugią branduolinę energetiką. ENEF šiandien ypač plačiai diskutuojama apie saugumo standartus bei jų pritaikymą užtikrinant tolesnę branduolinės energetikos raidą. Vis dėlto, kol kas diskusijų forumo galimybė daryti įtaką ES vykdomai politikai pasireiškia tik tiek, kiek paties forumo dalyviai gali paveikti ES institucijų atstovus. Jeigu į diskusijas pavyktų įtraukti ir EK, siūlančios įstatymų projektus, atstovus, galima būtų tikėtis ir efektyvesnio atomine energetika suinteresuotų dalyvių interesų atstovavimo ES lygiu.