2010 m. sausio 14 d. į ES garantuotų tradicinių gaminių registrą įregistruotas pirmasis lietuviškas mėsos gaminys „Skilandis“,  kurio registracijos paraiška Europos Komisijai buvo pateikta 2005 m. gegužės mėn. 2008 m. vasario mėn. Europos Komisijai pateikta bendra Lenkijos Respublikos bitininkų sąjungos Seinų skyriaus ir Lietuvos Respublikos Lazdijų rajono bitininkų draugijos parengta medaus „Seinų/Lazdijų krašto medus“ pavadinimo registravimo kaip saugoma kilmės vietos nuoroda (SKVN) paraiška.

Siekiant padidinti šalies gamintojų suinteresuotumą dalyvauti ES kokybės schemose, 2009 m.  pravesti konsultaciniai seminarai – mokymai apie  ES saugomų nuorodų registravimo galimybes, kurių  metų įvairių sričių (pieno, duonos, konditerijos, alaus, midaus ir natūralios fermentacijos gėrimų) gamintojai buvo supažindinti su saugomų geografinių nuorodų (SGN) ir garantuotų tradicinių gaminių (GTG) paraiškų rengimo, teikimo ir nagrinėjimo procedūromis, registruotų produktų kontrolės reikalavimais, bei suteikta įvairiapusė pagalba įsijungiant į šias kokybės schemas.

To pasekoje Europos Komisijai pateiktos Stakliškių midaus (2010 m. liepos mėn.), Lietuviško varškės sūrio (2011 m. sausio mėn.) ir sūrio „Liliputas“ (2011 m. kovo mėn.) paraiškos SGN registracijai ES lygiu. 

Midus „Stakliškės“ yra natūralios fermentacijos alkoholinis gėrimas, pavadintas miestelio, kuriame vykdomas visas šio produkto gamybos procesas (žaliavų priėmimas, midaus gamyba, išpilstymas), vardu, gaunamas natūraliai fermentuojant midaus misą su augalinių žaliavų (apynių, liepų žiedų, kadagio uogų) priedais. Visą midaus „Stakliškės“ gamybos ir išpilstymo procesą vykdo uždaroji akcinė bendrovė „Lietuviškas midus“, esanti Stakliškių miestelio teritorijoje ir tai yra vienintelė gamintoja Lietuvoje, gaminanti šį produktą.

             Lietuviško varškės sūrio SGN registracijos paraišką pateikė Lietuvos pienininkų asociacija „Pieno centras“. Savitumo lietuviškam varškės sūriui suteikia mažai pakitęs senovinis gamybos būdas, kai pienas sutraukinamas tik naudojant pieno rūgšties bakterijų raugą, nenaudojant fermentų. Sūrio masė rankomis kemšama į reto audinio trikampius sūrmaišius, todėl sūris įgauna specifinę formą – trikampės prizmės su suapvalintais kampais. Sūriai gaminami su Lietuvoje auginamais prieskoniniais augalais ir gali būti švieži, kepti, rūkyti ar džiovinti. Lietuviškas varškės sūris buvo gaminamas jau viduramžiais, nuo neatmenamų laikų yra neatsiejama krikštynų, vestuvių ir kitų švenčių dalis visoje Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, kad  Lietuvos plotas yra panašus į kai kurių valstybių narių regionų plotą (65,3 tūkst. km²), o gyventojų skaičiumi (3,26 milijonų) prilygsta didiesiems Europos miestams, todėl pasinaudota galimybe, numatyta reglamento (EB) Nr. 510/2006 2 straipsnio 1 dalies b punkte išimtiniais atvejais vartoti šalies pavadinimą.

            Sūris „Liliputas“ teikiamas SGN registracijai pagal reglamento (EB) Nr. 510/2006 2 straipsnio nuostatas, jog tradiciniai geografiniai ar negeografiniai pavadinimai, atitinkantys SGN reikalavimus (kilę iš konkretaus regiono, kurio kokybė ar reputacija susiję su tuo regionu), laikomi SGN. „Liliputas“ - tai rankų darbo sūris, gaminamas tradiciniu būdu vienintelėje Belvederio įmonėje, esančioje nedideliame Belvederio kaime ir priklausančiai UAB „Lukšių pieninė“, kuriam  išskirtines savybes suteikia įmonės rūsiuose natūraliai augantis specifinis Penicillium pallidum Smith mikroskopinis grybas, padengiantis nokstančius sūrius bei veikiant vidinei mikloforai suteikiantis jiems ypatingą skonį ir aromatą. Žmonių sąmonėje Belvederis, būdamas pienininkystė mokslo Lietuvoje lopšys (1928 metais pastatyta mokymo tikslams), tiesiogiai asocijuojasi su analogo neturinčiu sūriu „Liliputas“, kurio gamybos būdas išlikęs nuo 1958 metų.

Žemės ūkio atašė informacija