Dr. Arūnas Molis, Justina GliebutėEnergetinio saugumo centras, „Energetinio saugumo akcentai“, Nr. 6 (15) 2010 m. ES klimato kaitos strategijoje „Europa 2020“ nustatyti keli esminiai su klimato kaita ir energetika susiję ES siekiai: numatyta, jog šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis iki 2020 m. turėtų būti sumažintas 20 % lyginant su 1990 m. rodikliais, 20 % energijos turėtų būti gaminama iš atsinaujinančiųjų šaltinių, bei energijos vartojimo efektyvumas turėtų būti padidintas 20 %. Tiesa, 2012 m. birželio 13 d. Europos Parlamente pasibaigusiose derybose dėl minėtų siekių įtvirtinimo privalomoje direktyvoje sutarta tik dėl tikslo pasiekti 17 % didesnį energijos vartojimo efektyvumą iki 2020 m. Gera naujiena yra tai, jog vieni didžiausių vartotojų – šalių narių kariuomenės – turėtų reikšmingai prisidėti prie šių, kad ir mažiau ambicingų, uždavinių įgyvendinimo.

Energetinis efektyvumas – tarptautinės darbotvarkės dalis

Tai, jog ES šalys narės bene rimčiausiai vertina su energijos išteklių vartojimo efektyvumu ir anglies dvideginio emisijų mažinimų susijusius iššūkius, aiškiai rodo pastaruoju metu ES institucijose vykstančios batalijos. Iš esmės visą 2012 m. birželį Europos Parlamentas, Europos Komisija ir ES Taryba svarstė, ginčijosi ir derėjosi dėl naujos energetinio efektyvumo direktyvos ir „kelio gairių“ (angl. Roadmap), kurie įpareigotų šalis nares pateikti efektyvesnį vartojimą skatinančių iniciatyvų (tokių, kaip būsto renovavimo) planus ir kartu – spręsti didėjančių CO2 emisijų problemą (įvedant naują taršos mokestį, didinant įvairių kuro rūšių apmokestinimą ir pan.). Kaip parodė bent jau tarpiniai derybų rezultatai – pasiekti bendrą sutarimą sudėtinga (Vokietija, Lenkija, Jungtinė Karalystė naujiems įsipareigojimams minėtose srityse aktyviai priešinasi), bet įmanoma (bent jau EP pavyko sutarti dėl mažiau ambicingų, bet vis dėlto pirmų aiškių nacionalinių įsipareigojimų). Minėtos trys valstybės priešinosi ir sutarimui dėl EK dar 2011 m. gruodį pasiūlytų Energetikos kelio gairių 2050, turinčių nustatyti ES energetikos politikos tikslus po 2020 m. – Lenkija birželio 15 d. ES Tarybos posėdyje galų gale blokavo kitu atveju vienbalsį sutarimą šiuo klausimu. Nepaisant to, EK energetikos komisaras pareiškė siūlysiantis naujus energetikos sektoriaus „dekarbonizaciją“ po 2020 m. lemsiančius susitarimus jau artimiausioje ateityje.

Taigi, panašu, jog ES institucijos turi aiškų tikslą – pagaliau sukurti aiškią sąsają tarp ES bendrųjų klimato kaitos ir energetikos politikų bei įpareigoti šalis nares įgyvendinti politinius ES siekius abejose srityse. Kitas klausimas – ar su klimato kaita susiję susitarimai yra vieninteliai, į kuriuos gali atsiremti įsipareigojimų energetikos srityje stiprinimo šalininkai? Ir atvirkščiai – kuriose dar srityse įmanoma sustiprinti bendradarbiavimą akcentuojant būtent su bendrosios ES energetikos politika susijusius tikslus? Ieškodami atsakymų, kai kurie ekspertai siūlo atkreipti dėmesį į bendrosios ES energetikos politikos ir bendrosios saugumo ir gynybos politikos esamą ar potencialų ryšį. Kitaip tariant – pagaliau atsižvelgti į besikeičiančias aplinkybes energetikos srityje, prisitaikyti prie naujų tendencijų, įtraukti su tuo susijusius sprendimus į šiaip mažai paslankius sprendimų priėmimo, mokymų, pratybų bei operacijų planavimo procesus (neprarandant gebėjimų vykdyti užduotis) atėjo laikas ir kariuomenei.

Lietuvoje kuriamo NATO Energetinio saugumo kompetencijų centro (angl. NATO ENSEC COE) misija yra remti karinių pajėgumų plėtros procesą, krizių valdymo operacijų efektyvumą ir sąjungininkų veiksmų suderinamumą, teikti išsamią ir savalaikę analizę energetinio saugumo (įskaitant efektyvesnį išteklių tiekimą ir vartojimą, taip pat taupymą, pakeitimą alternatyviais ir pan.) klausimais. Praėjusiais metais Energetinio saugumo centras (jo pagrindu ir yra kuriamas NATO ENSEC COE), surengė tarptautinę konferenciją ir parodą „Energetinių inovacijų pritaikymas karyboje“ (angl. Innovative Energy Solutions for Military Applications, IESMA 2011), kurioje buvo aptartos energetinių inovacijų naudojimo karinėms reikmėms perspektyvos, pademonstruotos naujausios technologijos bei inovatyvūs sprendimai, padėsiantys planuoti efektyvesnį ginkluotųjų pajėgų apsirūpinimą energetiniais šaltiniais. 2012-2013 m. panašias konferencijas, parodas ir seminarus jau planuoja ne tik NATO, bet ir ES.

Energetinis saugumas ir karyba – kas bendro?

Tai, jog vis didesnis dėmesys skiriamas kariuomenės energetinio efektyvumo didinimui neturėtų stebinti. Pirma, kariuomenė pirmauja tarp daugiausiai energijos išteklių valstybiniame sektoriuje suvartojančių struktūrų (kitaip tariant, išteklių tiekimas tapo neatsiejamu karinių operacijų komponentu). EDA skaičiavimais, vienos valstybės ginkluotosios pajėgos elektros energijos vidutiniškai sunaudoja tiek, kiek didelis miestas. Visų 26 EDA veikloje dalyvaujančių valstybių kariuomenių elektros energijos poreikiams patenkinti reikia tiek energijos, kiek jos suvartoja nedidelė ES valstybė. Be to, imant bendrai, Europos ginkluotosios pajėgos valdo pastatų ir teritorijų, užimančių ~200 mln. kvadratinių metrų plotą. Taigi, Europos ginkluotosios pajėgos turi galimybę taupyti, plėsti alternatyvių energijos išteklių vartojimą ir taip prisidėti prie ES energetinio efektyvumo siekių įgyvendinimo.

Antra, kariuomenė suteikia unikalią galimybę įtvirtinti energetinio efektyvumo siekius: ji tradiciškai aiškiausiai formuluoja naujų technologijų poreikį ir yra ta vieta, kur jos bene pirmiausiai yra išbandomos. Taigi, inovatyvių sprendimų taikymas kariuomenėje nėra išimtis, o pastaraisiais metais įvairiomis iniciatyvomis ir projektais bandoma prisidėti ir prie tvarios energetikos siekių įtvirtinimo kariuomenės dokumentuose. Pagaliau trečia, valstybių biudžetai gynybai, pastaraisiais metais, arba mažėja, arba lieka nepakitę, todėl nuolat skambant reikalavimams „su mažiau padaryti tiek pat“ būtina kažką keisti.

Platesnis inovatyvių technologijų taikymas, „išmanus“ (angl. smart) energijos išteklių naudojimas ir kompetentingas politikos planavimas būtų geriausi pažangos šioje srityje įrodymai. Vis dėlto, siekiant progreso, pavienių sprendimų (pavyzdžiui, naujų technologijų diegimo kariuomenėje) nepakanka. Rezultatų galima tikėtis tik apjungus technines naujoves, išlaidų ir efektyvumo analizę bei iš to kylantį naują požiūrį į svarbiausių sprendimų priėmimą. Tik taip įmanoma užtikrinti ilgalaikę ir tvarią kovinių pajėgumų plėtrą, didesnį karinių operacijų veiksmingumą ir tvarios energetikos vystymąsi apskritai. Naujų technologijų ir sprendimų paklausa kariuomenėje ne tik skatintų privataus sektoriaus investicijas į tokių technologijų kūrimą, bet ir šias naujas technologijas padarytų prieinamas paprastiems vartotojams.

Kalbant apie ES verta pastebėti, jog su energetika susiję veiksniai gali tapti lemiami kuriant bendrus ES krizių valdymo pajėgumus (Kovines Grupes, planavimo vienetus, ir kt.), dalyvaujant civilinio ir karinio pobūdžio operacijose, stiprinant ES bendradarbiavimą su kitomis panašias užduotis vykdančiomis organizacijomis (NATO, Afrikos Sąjunga) bei šalimis partnerėmis. Kitaip tariant, Lisabonos sutartyje įtvirtintiems kolektyvinės gynybos įsipareigojimams realizuoti būtinos bendros pratybos, kurių sėkmei be abejo turės įtakos pajėgų sąveikumas – pastarajam pasiekti reikėtų panašių standartų, įskaitant energetinių išteklių sritį. Be to, krizių valdymo operacijų vykdymui svarbu būti energetiškai efektyviems ir mažiau priklausomiems nuo ilgų ir dažnai nesaugių paramos ir tiekimo linijų. Galų gale, partnerysčių stiprinimo srityje svarbu kurti bendrus operacinio energetinio saugumo standartus su NATO, sutarti dėl ES paramos partneriams įsisavinant naujas technologijas tiek išteklių gavybos bei tiekimo, tiek infrastruktūros apsaugos srityje.

Energetiniai siekiai – naujasis BSGP plėtros impulsas?

Pasiekti, kad visuose strateginiuose ES sprendimuose dėl pajėgų planavimo, struktūros, apginklavimo ir perdislokavimo būtų atsižvelgiama į patikimo energijos išteklių tiekimo ir saugojimo veiksnį, su tuo susijusius kaštus įmanoma tik integruojant kelis tarpusavyje susijusius energetinių, saugumo ir gynybos interesų įgyvendinimo instrumentus. Kitaip tariant, siekiant į ES gynybos planavimo procesą „įvesti“ energetinio saugumo dėmenį, reikėtų bandyti pasinaudoti ES sutartyse ir kituose privalomo pobūdžio dokumentuose įtvirtintais siekiais kovoti su klimato kaita, plėtoti išorinę bendrosios ES energetinės politikos dimensiją, Europos kaimynystės politiką, geriau išnaudoti (esant reikalui – papildyti) jau esamus susitarimus su NATO, JAV, Rusija, taip pat tokių institutų (plačiąja prasme) kaip Europos gynybos agentūra (EGA), ES saugumo studijų institutas, Europos ginkluotės bendradarbiavimo strategija potencialą ir pan. Tam pirmiausia reikėtų numatyti mechanizmus, kaip minėtas „vertybes“ įmanoma perkelti į BSGP struktūrą ir veiklą reglamentuojančią teisinę bazę, t. y. nustatyti, kuriuos su operaciniu energetiniu saugumu susijusius aspektus naudinga akcentuoti, kad šis klausimas išliktų ES darbotvarkėje, būtų priimami ir įgyvendinami energetinio saugumo veiksnį akcentuojantys sprendimai BSGP plėtros kontekste.

Vienas BSGP kontekste vykdomų tvarumo, energetikos ir klimato kaitos siekių derinimo mechanizmų yra taip vadinama „Military Green“ iniciatyva, kuria siekiama sukurti „Military Green“ strategiją ir įgyvendinti šioje strategijoje numatytus tikslus. Esamiems trūkumams, galimiems technologiniams sprendimams (jų pridėtinei vertei), įtvirtintiems ir planuojamiems įtvirtinti privalomojo bei rekomendacinio pobūdžio teisės aktams, koncepcijoms ir doktrinoms, esamoms ar planuojamoms sukurti struktūroms bei jų poveikiui operacijose dalyvaujantiems krizių valdymo pajėgumams šiame kontekste skiriamas didžiausias dėmesys. Iniciatyva įgyvendinama Europos energetikos agentūros, kuri veiklą energetinio efektyvumo ir krizių valdymo srityse pradėjo dar 2005 m. (tais metais energetiką ir kurą agentūra įtraukė tarp 10-ies prioritetinių pajėgumų vystymo sričių). „Military Green“ iš esmės yra „skėtis“, po kuriuo patenka ir daugiau EDA veiklos krypčių, o energetinio saugumo klausimams taip suteikiama daugiau svorio. Kol kas „Military Green“ yra ekspertinio lygmens, tačiau jau bandoma susieti ją su platesne ES energetikos politika. Jei tai pavyktų ir energetinio saugumo klausimai patektų ir į platesnė BSGP darbotvarkę, kariuomenė galėtų ženkliai prisidėti prie ES energetinio efektyvumo siekių, šalių narių įsipareigojimų vykdymo ir kartu – pati turėtų iš to naudos.

Kita panašia „Go Green“ iniciatyva siekiama mažinti Europos ginkluotųjų pajėgų priklausomybę nuo brangių ir nestabilių energijos išteklių (ypač – iškastinio kuro) bei skatinti atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą. Šią iniciatyvą šiuo metu įgyvendina šešios šalys: Austrija, Čekija, Graikija, Kipras, Liuksemburgas ir Vokietija, pastaroji valstybė yra vadovaujanti (angl. lead nation). Esminis „Go Green“ iniciatyvos tikslas yra išanalizuoti Europos ginkluotųjų pajėgų potencialą atsinaujinančios saulės energijos srityje bei plėtoti bendrą ES požiūrį į saulės energijos naudojimą kariuomenėje. Galų gale, „Go Green“ rėmuose glaudžiai bendradarbiaujama su pramonės atstovais: siekiama sukurti papildomų investicijų BSGP pajėgumams stiprinti saulės energetikos srityje. Taigi, nors greičiausiai ateityje tuo apsiribojama nebus, kol kas ES daugiausia dėmesio skiria ne teoriniam ar strateginiam, bet praktiniam lygmeniui: taikant energetines inovacijas, siekiama didinti kariuomenės energetinį efektyvumą, mažinti operacijų kaštus bei gerinti jų veiksmingumą (tuo pat metu mažinant poveikį aplinkai).

O kas toliau?

Plėtojant inovatyvių technologijų ir sprendimų sklaidą karinėse pajėgose, logiška būtų stiprinti bendradarbiavimą tarp ES ir NATO struktūrų bei šalių narių. Šiame kontekste NATO ENSEC COE galėtų tapti jungiamoji grandis tarp ES ir NATO institucijų ir rūpintis vienodo požiūrio į energijos išteklių vartojimą kariniams tikslams įtvirtinimu abejose organizacijose. NATO ir ES energetinės dimensijos plėtrai išnaudojant NATO ENSEC COE, atsirastų galimybė dalintis informacija, priimti bendrus sprendimus, apibrėžti energetinių inovacijų poreikį kariuomenėje bei skatinti jų kūrimą ne tik tarp šalių narių, bet ir tarp dviejų bene svarbiausių šiuo metu tarptautinių organizacijų. Kadangi tiek Europos ginkluotosioms pajėgoms, tiek ir NATO (amerikiečiams) rūpi operacijose, misijose, pratybose ir kitose karinėse veikose dalyvaujančių vienetų efektyvus, saugus ir sąlyginai pigus apsirūpinimas kuru išvengiant neigiamo poveikio karinių vienetų gebėjimams vykdyti tiesiogines užduotis, glaudesnis NATO ir ES bendradarbiavimas per NATO ENSEC COE įgalintų generuoti konkrečius sprendimus.

Šiame kontekste pridėtinės vertės galima tikėtis ir iš EK sudėtyje veikiančių Jungtinio tyrimų centro ir Tyrimų bei energetikos departamento, EP Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto (angl. Committee on Industry, Research and Energy, ITRE), kitų ES institucijų, kurios galėtų užmegzti glaudesnius ryšius su analogiškas užduotis NATO struktūroje vykdančiais padaliniais. Glaudesnis ES ir NATO bendradarbiavimas EDA, EK Jungtinio tyrimų centro, NATO ENSEC COE rėmuose sudarytų ne tik rengti ir organizuoti mokymus, bet ir efektyviau remti karinių pajėgumų vystymosi procesą, didinti karinių operacijų veiksmingumą, operacinį suderinamumą ir misijų tvarumą neprarandant kovinių pajėgų gebėjimų.

Teoriškai, įsigaliojusi ES energetinio efektyvumo direktyva būtų privalomas dokumentas visoms šalims narėms. Vis dėlto, jau dabar kyla klausimas, kaip energetinio efektyvumo pokytis bus stebimas ir matuojamas, kaip bei kokios teisinės priemonės bus taikomos šios direktyvos nesilaikantiems. Be to, abejojama ilgalaike direktyvos nauda: pradėjus plačiau taikyti energetinį efektyvumą didinančias priemones, iškastinis kuras atpigtų, o tai, ilgalaikėje perspektyvoje, paskatintų didesnį jo vartojimą. Todėl greta direktyvų, svarbią vietą siekiant ambicingų tikslų turėtų užimti mokymai energetinio efektyvumo klausimais, orientuoti į visuomenę, įvairius jos sluoksnius, įskaitant kariuomenę. Naudos galėtų duoti tai, ko ėmėsi EDA, kartu su Ispanijos gynybos ministerijai pavaldžiu ISDEFE „smegenų centru“ – Pajėgumų plėtros plano „Kuras ir energetika“ prioriteto rėmuose pradėta rinkti informacija apie visų ES šalių narių kuro krizių valdymo operacijose sunaudojimo tendencijas. Galima spėti, jog parengus studiją šalims narėms jos pagrindu bus bandoma pateikti rekomendacijas. O nuo rekomendacijų iki privalomo pobūdžio įsipareigojimų visoms ar bent daliai ES valstybių (pavyzdžiui, dalyvaujančių EDA veikloje ar struktūrinio/sustiprinto bendradarbiavimo formatuose) - mažiau nei vienas žingsnis.