Šių metų lapkričio 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino 2014–2020 m. Nacionalinę pažangos programą (NPP), kurioje nustatomos ilgalaikių valstybės prioritetų įgyvendinimo kryptys, numatomas Europos Sąjungos (ES) finansinės paramos panaudojimas ilgalaikiams valstybės prioritetams įgyvendinti.

Didelis dėmesys šioje programoje skiriamas šalies regionų plėtrai – esminės regioninės politikos gairės NPP nustatomos kaip šios programos horizontalusis prioritetas „Regioninė plėtra“.

Rengiantis naujajam 2014 m. prasidėsiančiam ES paramos laikotarpiui, o kartu ir naujajam nacionalinės regioninės politikos įgyvendinimo etapui, buvo labai svarbu įvertinti ankstesnių metų pamokas, atsižvelgiant į pasiteisinusius sprendimus ir spręstinas problemas. Vidaus reikalų ministerija (VRM) taip pat siekė, kad pagrindiniai partneriai neliktų šio proceso nuošalyje ir sprendimai, svarbūs visiems šalies gyventojams, būtų priimami tik juos gerai apsvarsčius ir aptarus su visomis interesų grupėmis. Todėl prieš pradėdama rengti horizontalųjį „Regioninės plėtros“ prioritetą ir jo rengimo metu VRM nuolat konsultavosi su savivaldybėmis ir regionų plėtros tarybomis.

Prioritetą rengė VRM kartu su darbo grupe, sudaryta iš ministerijų, kitų valstybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų atstovų ir mokslininkų.

„Regioninės plėtros“ prioritetas apima uždavinius, susijusius su savivaldybių kompetencija, investicijomis į savivaldybėms priklausančią infrastruktūrą, kurios bus planuojamos regionų lygiu. Taip pat numatyta remti regioninės ir vietinės svarbos bendruomenines iniciatyvas ir taikyti tiesiogines intervencijas specifinių gyvenamųjų vietovių problemų sprendimui. Iš viso horizontaliajam prioritetui „Regioninė plėtra“ numatyta skirti ne mažiau kaip 20 proc. visos Lietuvai tenkančios ES ir kitos tarptautinės paramos (palyginimui – 2007–2013 m. per regionų plėtros tarybas buvo paskirstoma tik apie 7 proc. visos Lietuvai tenkančios ES paramos, likusios lėšos buvo planuojamos centralizuotai).

Prioriteto „Regioninė plėtra“ pagrindinis tikslas – užtikrinti tolygią, tvarią ir į skirtumų mažinimą orientuotą regionų plėtrą. Jis jungia du nacionalinės regioninės politikos tikslus – užtikrinti tolygią ir tvarią regionų plėtrą bei didinti teritorinę sanglaudą (mažinti išsivystymo skirtumus) regionuose.

Siekiant tolygios ir tvarios regionų plėtros būtinas įvairių socialinių, ekonominių ir valdymo problemų sprendimas. Demografiniai ir socialiniai iššūkiai, tokie kaip gyventojų senėjimas ir emigracija, skirtingu mastu pasireiškia įvairiuose šalies regionuose ir verčia spręsti specifinius uždavinius, siekiant artimų gyvenamosios aplinkos ir viešųjų paslaugų kokybės standartų visoje Lietuvos teritorijoje. Tai sudėtinga užduotis, reikalaujanti suderintų veiksmų iš valstybės institucijų, efektyvaus koordinavimo ir aktyvaus pačių regionų įsitraukimo į plėtros planavimo procesus.

Koordinavimo nacionaliniu lygiu problemas bus siekiama spręsti įtraukiant visas suinteresuotas institucijas į vieningo strateginio dokumento – tarpinstitucinio veiklos plano įgyvendinimą, tuo tarpu regionų plėtros taryboms deleguojami įgaliojimai sudaryti kiekvieno regiono viešųjų investicijų derinį (paketą), leidžiantį atskirų sektorių problemas spręsti kartu.

Teritorinės sanglaudos regionuose didinimo tikslo siekti padės miestų, miestelių ir kaimo vietovių integruotas vystymas, išnaudojant jų turimą potencialą, integruotai sprendžiant socialines (nedarbas, migracija, socialinė atskirtis), ekonomines (neefektyvus, nesubalansuotas ūkis) ar aplinkosaugines (pvz., oro, grunto, vandens ir vizualinės taršos problemos, kylančios dėl transporto ar apleistų pramoninių objektų). Numatomi valstybės intervenciniai veiksmai šiose teritorijose:

• nepatraukliose ar apleistose didžiųjų miestų dalyse (mikrorajonuose), kurios riboja viso miesto ekonominio augimo ir konkurencingumo galimybes ir kuriose formuojasi socialinių patologijų, nusikalstamumo, taršos židiniai;
• mažesniuosiuose miestuose (savivaldybių centruose ir kituose miestuose), kurie susiduria su nepakankamo užimtumo, mažo ekonominio, socialinio ir fizinio aktyvumo bei emigracijos problemomis, kylančiomis dėl nepakankamo gyvenamosios ir investicinės aplinkos patrauklumo;
• kaimo vietovėse, kuriose dažnai trūksta viešosios infrastruktūros ir viešųjų paslaugų, ypač reikšmingų bendruomenių socialinei ir kultūrinei veiklai plėtoti.

Tikimasi, kad didesnis pasitikėjimas partneriais regionuose leis regioninės politikos įgyvendinimui tapti labiau decentralizuotu, lankstesniu, paremtu vietinėmis plėtros iniciatyvomis. Stiprės regionų tarybų vaidmuo kuriant ir įgyvendinat regionų vystymo strategijas.

Vidaus reikalų ministerija