Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis gruodžio 2 dieną Kaune susitiko su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) bendruomene. Ministras su VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto studentais kalbėjosi apie tai, kuo tikroji padėtis Lietuvos užsienio politikoje skiriasi nuo viešumoje klajojančių prietarų.

„Brangūs jaunieji politologai, būsimieji politikai ir diplomatai,

Man malonu atvykti į Kauną ir kartu su Jumis kolegiškai aptarti Lietuvos užsienio politikos padėtį. Padėtį, kuriai apibūdinti, manau, labiausiai tiktų epitetas „paradoksali“. Kodėl? Todėl, kad šis žodis tiksliai įvardina dabartinę prarają tarp Lietuvos užsienio politikos logikos ir atvirkštinio jos atspindžio viešojoje erdvėje; tarp faktinių politikos rezultatų ir išgalvotų prietarų, kurie veikia daugumos žmonių požiūrį į diplomatiją.

(1) Pradėsiu nuo bendro, paties įdomiausio prietaro, teigiančio, kad Lietuvos užsienio politika neaiški arba tiesiog „neapsimoka“. Kitaip nei paradoksu šio vaizduotės atotrūkio nuo realybės nepavadinsi. Esu tvirtai įsitikinęs, kad pastarųjų metų diplomatijos darbotvarkė yra kryptinga, jos krūvis didžiulis, o pasiekimai labai konkretūs.

Pradėkime nuo saugumo reikmių. Pastaraisiais metais mums pavyko ankstesnę Lietuvos saugumo retoriką paversti realia garantija. Pernai apgynėme šalies interesą atitinkančias nuostatas naujoje NATO strateginėje koncepcijoje. Šiemet užsitikrinome detalius ir praktiškus Lietuvos gynybos planus. O kitąmet, esu tuo tikras, iškovosime ilgametį įsipareigojimą Lietuvai dėl oro erdvės apsaugos ir garantijas priimtinos NATO priešraketinės gynybos sistemos apimties.

Kiti prioritetai dar konkretesni. Koncentruojamės į tris kasdienybėje gerai matomus iššūkius – Energetinį, Ekonominį ir Emigracinį. Tarptautinė parama Visagino AE ir suskystintų dujų terminalui, pažanga tiesiant elektros tiltus iš Švedijos ir Lenkijos, Energetinio saugumo centro įkūrimas bei ES lygmeniu inicijuoti griežtesni branduolinės saugos standartai, skirti įtartiniems atominių jėgainių projektams mūsų pasienyje, – visa tai yra rimti šių metų diplomatijos darbai mūsų valstybės kovoje prieš ligšiolinę energetinę okupaciją ir politinį šantažą.

Antrąjį, Ekonominį, prioritetą siejame su tranzito projektų plėtra ir investicijomis. Šiemet plečiame projekto „Vikingas“ geografiją, užsitikrinome Rail ir Via Baltica kelių finansavimą, pakreipėme NATO ISAF krovinių į Afganistaną srautus per Lietuvą, o naujuoju traukiniu „Saulė“ pirmąkart istorijoje sujungėme Vakarų Europą su Kinija. Vien šiemet diplomatų pagalba inicijuoti 26 investiciniai projektai, kurių 19 jau įgyvendinami, o Lietuvos eksportas šiemet augo perpus. Tokius gerus rodiklius ir faktą, kad surengėme triženklį skaičių susitikimų su užsienio verslo atstovais, sieja aiškus priežastinis ryšys.

O emigracinius iššūkius pasitinkame patvirtinę „Globalios Lietuvos“ programą. Jos tikslas – įtraukti užsienio lietuvius į valstybės gyvenimą. Be to, šiemet įsteigėme visą parą veikiančią konsulinės pagalbos liniją, pradėjome realizuoti elektroninio konsulato idėją ir trečdaliu padidinome įplaukas į biudžetą už konsulines paslaugas.

Čia įvardinau vos kelis ryškesnius darbus, bet, manau, jie gana gerai atskleidžia faktą, kad užsienio politikoje žinome, ko norime, ir darome tai, kas „apsimoka“ Lietuvai, o ne pavienėms permainų bijančioms oligarchinėms struktūroms.

 (2) Antras paradoksas kyla iš prietaro, esą Lietuva netenka draugų ir tarptautinių partnerių. Realybė priešinga. Pastarųjų metų poslinkiai visų pirma susiję su Lietuvos integracija į dinamišką ir klestintį Baltoskandijos regioną. Tai aštuonių patikimų partnerių erdvė, į kurią įsiliedami mes tampame žymiai patrauklesni ir tolimesniems kaimynams, tokiems kaip Didžioji Britanija.  

Tačiau šis „šiaurinis Lietuvos draugų lankas“ nėra vienintelė erdvė, kur randame partnerius. Vasarą baigėme pirmininkauti per 100 valstybių vienijančiai Demokratijų Bendrijai. Vilniuje vykusiuose baigiamuosiuose Bendrijos renginiuose dalyvavo 82 oficialios užsienio valstybių delegacijos [iš viso – per 1000 dalyvių]. Tai buvo puiki proga stiprinti dvišalius ryšius tiek su strateginiais partneriais, tiek su kylančiomis valstybėmis iš kitų regionų. O pirmininkavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai vainikuosime už savaitės Vilniuje rengiamu Ministrų Tarybos posėdžiu. Čia atvyks apie pusantro tūkstančio įtakingiausių užsienio diplomatų: tiek garbių politikos svečių Lietuva dar nebuvo mačiusi. Tomis dienomis vėl susitiksiu ir su jau antrąkart šiemet į Lietuvą atvykstančia JAV Valstybės sekretore Hilary Clinton. Išskirtinis jos dėmesys mūsų šaliai tik dar kartą įrodo, kad dvejonės dėl transatlantinės partnerystės tvarumo yra nepagrįstos. Lietuvos santykiai su JAV šiandien itin konstruktyvūs.

Visų šių ką tik išvardintų faktų šviesoje teiginys, kad Lietuva praranda partnerius, skamba kaip tikras paradoksas. Gal ir galima bandyti jį paaiškinti santykių dilemomis su Lenkija, bet čia pridurčiau, kad diplomatijos pirminis tikslas yra užsienio, o ne vidaus politika, ir bent jau esminiais užsienio politikos klausimais su kaimynais susitariame.

(3) Paskutinis – trečiasis – paradoksas susijęs su Lietuvos vertybine politika. Nepaisant to, kad pasaulis Lietuvą pripažįsta paramos demokratijai Rytų Europoje centru, kad būtent Lietuvoje savo atstovybes perkelia pagrindinės demokratijos ir žmogaus teisių gynimo organizacijos, mūsų šalyje, pasinaudojant vienu Baltarusijos nedemokratinių jėgų surežisuotu incidentu ar kai kurių apžvalgininkų klaidingai traktuota pozicija Palestinos atžvilgiu, paradoksaliai tariama, esą diplomatai išsižada vertybinės politikos.

Šio paradokso esmė ta, kad pastarieji metai kaip tik kupini vertybiškai reikšmingų darbų. Toliau plečiame Rytų Politiką, remdami demokratinius procesus Gruzijoje, Ukrainoje, Moldovoje, ypač Baltarusijoje ir kitose šalyse. O šiemet pirmininkaudami Demokratijų Bendrijai padarėme viską, kad reabilituotume jos veiklą ir paties žodžio „demokratija“ aktualumą politiniuose debatuose. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje vėlgi prioritetine kryptimi pasirinkome žmogaus teisių, spaudos laisvės gynimą ir paramą sprendžiant užšaldytus konfliktus. Pavyzdžiui, prieš porą dienų būtent Vilniuje po šešerių metų pertraukos prie vieno stalo susodinome Padnestrės konflikto dalyvius ir pagrindinius derybų tarpininkus bei stebėtojus, įskaitant JAV, Rusiją ir Europos Sąjungą.    

Taip pat noriu pabrėžti, kad Lietuva pirmoji prabilo apie vieningo Europos Sąjungos požiūrio į totalitarinių režimų nusikaltimus poreikį. Šiemet sėkmingai iniciavome Europos Sąjungos bendros totalitarinių nusikaltimų atminties ir sąžinės platformos įsteigimą. Tikiu, kad tai padės tiek politiškai, tiek teisiškai ginti Lietuvos istorinio teisingumo siekius bei užkirsti kelią naujiems „Golovatovo atvejams“ Europoje. Kalbant atvirai, peršasi išvada, kad tie, kurie visų šių išvardintų darbų nelaiko vertybiniais, žodžiui vertybė priskiria… labai specifinę prasmę.

Taigi trumpai apibrėžiau paradoksalią Lietuvos užsienio politikos padėtį. Pagal turimas išgales dirbame kryptingai ir pasiekiame labai neblogų rezultatų, bet įtvirtinti tikslų jų atspindį viešojoje erdvėje ir keisti bendrą stereotipinį požiūrį į diplomatų darbą nėra paprasta. Jūs esate tie, kurie ateityje perimsite valstybės vairą į savo rankas ir spręsite tą patį iššūkį. Todėl labai kviečiu aktyviai dalyvauti šioje diskusijoje ir drąsiai dalintis savo įžvalgomis, kaip spręsti šiandieninius Lietuvos užsienio politikos paradoksus.“