Lietuvoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių jau kuris laikas vyksta karšti ginčai kaip geriausiai gaivinti ekonomikas, kurios, atrodo, gana sparčiai krenta žemyn. Dėl ko ginčijamasi? Kokios yra svarbiausios ekonomikos stimuliavimo alternatyvos? Ar visos šalys gali jas taikyti? Apie tai šiame straipsnyje kalba ekonomikos analitikas Dr. Raimondas Kuodis.

Daugelio svarbiausių pasaulio ekonomikų vyriausybės yra paskelbusios apie priemonių, kurios turėtų pagyvinti šių šalių ūkius, paketus. Šių ekonominės politikos priemonių esmė iš pirmo žvilgsnio yra panaši – valstybė turi kaip nors pagyvinti vidaus paklausą, kuri bent iš dalies kompensuotų globaliosios krizės sąlygotą eksporto apimčių mažėjimą.

Kodėl tiesiog nepaskatinus eksporto? Todėl, kad tą padaryti gana sunku, nes eksportą daugiausiai lemia prekybos partnerių ekonominė padėtis. Vargu ar Lietuvos vyriausybė gali ką nors padaryti, kad Rusija, Latvija, Lenkija, Vokietija ir kitos Europos Sąjungos šalys, į kurias pastaruoju metu keliavo didžioji dalis mūsų eksporto, išleistų daugiau pinigų, tame tarpe ir mūsų gaminamoms prekėms pirkti. Atrodo, geriausia ką gali padaryti politikai šiame fronte, tai kaip nors neleisti atsirasti užsienio prekybos suvaržymams ar kitokioms ekonominio nacionalizmo formoms. Nuosmukių metu tikrai padidėja pagundos įvairiais būdais apriboti importą ar pabandyti nuvertinti savo pinigus prekybos partnerių valiutų partneriu, t.y. pabandyti kitų sąskaita spręsti savo ūkio problemas.

Dabar jau matome devalvacijų ir valiutų smukimų “paradus” regione. Panašūs procesai vyko ir Didžiosios depresijos metu. Be abejonės, valiutų kurso keitimas šiais laikais, kai kapitalas yra labai mobilus ir kai šalys mielai skolinasi užsienio valiutomis, turi svarbią reikšmę ne tik užsienio prekybos politikos kontekste – nacionalinės valiutos kainos nuvertėjimas gali reikšmingai padidinti bendrąją šalies skolą, reikšti netikėtą turto perskirstymą tarp skolinančiųjų ir besiskolinančių. Be to, pastebima, kad valiutos kurso pokyčiai turi vis mažesnį poveikį šalies konkurencingumui – užsienio kompanijos, nenorėdamos prarasti rinkos dalies, dažnai kainas nustato ne tiek atsižvelgdamos į valiutos kurso pokyčius, kiek į strateginius konkurencinius aspektus.

Būdai didinti vidaus paklausą

Štai kodėl daugelio išsivysčiusių šalių pasiūlytuose ūkio skatinimo paketuose daugiausiai dėmesio skiriama fiskalinės politikos priemonėms. Vienos šalys siūlo mažinti mokesčius (pavyzdžiui, Didžioji Britanija ar Šveicarija), kitos – padidinti valdžios išlaidas (Kinija, JAV), ar suteikti finansinę pagalbą finansų sektoriui, kad šis pradėtų kredituoti ūkio subjektus. Kaip vertinti šiuos įvairius būdus pasiekti tą patį tikslą, t.y. padidinti visuminę vidaus paklausą?

Ekonomistai šiuo metu, atrodo, sutaria dėl bent trijų tokių šių skatinimo programų bruožų – jos turi būti įgyvendintos greitai, turi būti kryptingos ir, galų gale, laikinos. Kodėl laikinos? Todėl, kad tiek mokesčių mažinimas, tiek valdžios išlaidų didinimas reiškia dar didesnius biudžeto deficitus ir valdžios skolas, kurios daugumoje išsivysčiusių šalių ir taip yra didelės. Gyventi su vis didėjančia valdžios skola neleis finansų rinkos, kurios ir finansuoja šiuos biudžeto deficitus.

Mažinti mokesčius?

Todėl žymiai karštesnė diskusija yra dėl pirmų dviejų kriterijų. Tie, kurie labiau akcentuoja stimulo programų suveikimo greitį, paprastai siūlo mažinti mokesčius, nes tą padaryti galima per kelias savaites. Tačiau mokesčių mažinimo alternatyva turi vieną rimtą problemą – sunku pasakyti kiek iš šių papildomų pajamų namų ūkiai ir įmonės sutaupys. Esant dideliam neapibrėžtumui dėl ateities, tokia rizika yra gana didelė – daug kas norės pasilaikyti šiuos pinigus “juodai dienai”. Šiais argumentais buvo kritikuotas ir Didžiosios Britanijos premjero siūlymas sumažinti pridėtinės vertės mokestį – vargu ar prekių kainos sumažėjimas keliais PVM tarifo punktais paskatins pirkėjus eiti į parduotuves, juolab, kad neaišku kiek dėl to prekybininkai ir gamintojai sumažins kainas. Antra, o kas gali būti tikras, kad pirkėjai, netgi jei išleis gautus pinigus, paskatins būtent vietos gamintojus, o ne kokios nors Kinijos, t.y., pirks prekes, kurių savikainoje didelę dalį sudaro vietinė pridėtinė vertė?

Todėl buvo prisiminti labiau išradingi būdai kaip, davus žmonėms pinigų, priversti juos išleisti (ir tam kam reikia). Pavyzdžiui, kai kurios didelės šalys, gaminančios automobilius, svarsto galimybę duoti vienkartinę subsidiją, kad paskatintų seną automobilį pakeisti nauju. Jei šia galimybe nepasinaudosi, subsidiją prarasi. Tačiau tokie apsipirkimo “talonai” sukelia politinių problemų – atsiras daug pavydžių verslo asociacijų, kurios pagrįstai klaus, kodėl tokios subsidijos netaikomos jų gaminamoms prekėms pirkti.

Daugiau valdžios išlaidų?

Nuosmukių metu valdžios išlaidos ir taip linkusios didėti – reikia mokėti daugiau bedarbio pašalpų, teikti daugiau socialinės paramos. Tai svarbus verslo ciklų sušvelninimo veiksnys daugumoje Europos Sąjungos gerovės valstybių. Tačiau šis vadinamasis automatinis stabilizatorius yra santykinai nereikšmingas – daugelio šalių vyriausybės kalba apie gerokai didesnius viešųjų išlaidų padidinimus, matuojamus šimtais milijardų ar net trilijonais dolerių (eurų, juanių ir pan.). Kokiais argumentais grindžiamas šis vyriausybių ryžtas?

Pirma, vyriausybė tikrai žino, kad kiekvienas papildomas skatinimui išleistas nacionalinio pinigo vienetas bus išleistas – aukščiau minėtos sutaupymo problemos šiuo atveju nėra, bent jau pirmojoje, svarbiausioje išlaidų multiplikatoriaus veikimo iteracijoje. Antra, valdžia gali taip pasirinkti išlaidų kryptį, kad papildomo išlaidų dolerio (ar euro) poveikis bendrajam vidaus produktui ar darbo vietų sukūrimui būtų pats didžiausias. Pakelti darbo užmokestį biudžetininkams? Kinai ir amerikiečiai nėra linkę tą daryti dėl aukščiau minėtos problemos – sunku pasakyti kiek ir kaip šiuos pinigus biudžetininkai išleis.

Tada lieka kita alternatyva – viešosios investicijos. Ši išlaidų kryptis yra gana patraukli, nes galima “nušauti kelis zuikius”. Viena vertus, galima skirti pinigus tai veiklai, kuri sukurs daugiausiai darbo vietų. Štai JAV prezidento B. Obamos ekonomikos patarėjų parengtame plane akcentuojamas mokyklų renovavimas, kuris sukurs daug darbo vietų statybų ir pramonės sektoriuose. Antra, investavimas, o ne einamasis vartojimas padės pamatus ūkio plėtrai ateityje. Trečia, galima išspręsti kai kurias struktūrines, dažnai geopolitines problemas. Pavyzdžiui, sumažinti priklausomybę nuo importuojamo organinio kuro ir kovoti su klimato kaita, – šie dalykai taip pat buvo B. Obamos rinkiminėje programos prioritetų sąraše.

Kai kurios problemos

Liberalusis komentatorių flangas paprastai iš principo yra prieš valdžios išlaidų didinimą ir už mokesčių mažinimą, nesvarbu, koks šių alternatyvų poveikis ūkiui. O jis gali būti labai skirtingas. Pavyzdžiui, minėtame JAV ekonomistų plane apskaičiuota, kad valstybės išlaidų padidinimo teigiamas poveikis BVP (ir, atitinkamai, darbo vietoms) yra daugiau nei pusantro karto didesnis už mokesčių mažinimo tokia pat suma.

Kita potenciali problema yra ta, kad tas investicijas reikia pradėti greitai. Pavyzdžiui, Lietuvoje toks kelis tikslus vienu metu leidžiantis pasiekti investicinis projektas būtų masinis būstų renovavimas. Ne kartą viešai siūlau iš lėto renovavimo aklavietės eiti priverstinio būstų apšiltinimo būdu – kai nei prašoma gyventojų sutikimo, nei reikalaujama finansiškai prisidėti prie projekto, o didžioji dalis lėšų šiai programai finansuoti atsirastų iš skirtumo tarp senų, didelių sąskaitų už šildymą ir naujų, mažesnių. Trūkstama lėšų dalis eitų iš biudžeto, kuris daug laimėtų dėl to, kad litas, kuris būtų atitekęs dujų tiekėjams, liko Lietuvoje ir skatino vietos ekonomiką. Ūkio nuosmukis yra tinkamas metas grįžti prie panašių temų.

Kas visa tai sau gali leisti?

Pastaruoju metu nemažai politikų, žurnalistų ir kitų viešojo gyvenimo komentatorių stebisi, kad naujoji Lietuvos valdžios koalicija “daro visiškai priešingai, nei Vakarų šalys”, t.y. didina mokesčius, karpo išlaidas, o ne priešingai. Tačiau, kaip minėjau aukščiau, mokesčių mažinimas ir viešųjų išlaidų didinimas reiškia didesnį biudžeto deficitą. Ar Lietuva gali jį sau leisti?

Kad skaitytojas galėtų lengviau sau atsakyti į šį klausimą, – truputis fiskalinės politikos pradžiamokslio. Biudžeto deficitą, t.y. skirtumą tarp valdžios išlaidų ir pajamų, galima finansuoti keturiais būdais ar jų deriniu.

Pirma, jei valdžia turi anksčiau sukauptų finansinių atsargų, gali jas naudoti. Tačiau pažvelgus į paveikslą, kuris rodo valdžios indėlio Lietuvos banke dinamiką per metus iki rinkimų, matosi, kad tų rezervų nelabai ir liko. Taip pat galima bandyti parduoti turimą turtą, pavyzdžiui, įmonių akcijas. Panašu, kad su “Mažeikių naftos” akcijomis taip ir atsitiks.

Antra, galima neapmokėti sąskaitų. Šis būdą nesenai buvo panaudotas. Kaip teigė naujieji ministrai, buvo rasta apie 2 mlrd. litų neapmokėtų sąskaitų už pateiktas prekes ir paslaugas, taip pat negrąžinto PVM. Turbūt nereikia aiškinti kodėl šis biudžeto deficito finansavimo būdas yra labai rizikingas. Tą parodė patirtis po Rusijos krizės.

Trečia, centrinis bankas gali “atspausdinti pinigų” ir perduoti juos vyriausybei, t.y. “nupirkti” iš vyriausybės skolos vertybinius popierius. Kaip rašiau paskutiniame VALSTYBĖS numeryje, JAV centrinis bankas (o dabar ir Anglijos bankas) kažką panašaus ir daro, tačiau tokia pinigų emisija yra rizikinga, kaip rodo Zimbabvės pavyzdys, kurioje infliacija tokia didelė, kad banknotus gerokai labiau apsimoka naudoti už tualetinį popierių.

Galų gale, ketvirtoji ir dažniausiai taikoma alternatyva yra mėginti pasiskolinti vidaus ar užsienio finansų sistemoje. Drįsčiau apibendrinti, kad viena iš didžiausių takoskyrų tarp antikrizinio plano šalininkų ir priešininkų ir yra požiūris į galimybę mūsų šaliai pasiskolinti kokius 5-6 milijardus litų šiais metais. Kodėl tiek daug? Todėl, kad skolintis reikia ne tik einamajam biudžeto deficitui finansuoti, bet ir anksčiau išleistiems vertybiniams popieriams išpirkti, anksčiau neapmokėtoms sąskaitoms apmokėti ir PVM grąžinti.

Kad kol kas pasiskolinti nelabai sekasi rodo keli faktai. Buvusioji vyriausybė 2008 metais nesugebėjo išplatinti nei vienos euroobligacijos, kurios pastaraisiais metais buvo pagrindinis būdas finansuoti biudžeto deficitus. Naujoji vyriausybė pabandė pasiskolinti, bet žurnalistai niekaip neiškvočia už kokias palūkanas. Taip pat viešai svarstoma ar nesikreipus į netradicinius skolintojus – TVF ir pan. 

Grūstis obligacijų rinkoje

Yra ir daugiau ženklų, rodančių, kad tokiai šaliai kaip Lietuva pasiskolinti šiais metais bus sunku. Kadangi, siekdamos gauti pinigų ekonomikoms gaivinti, vienu metu pasiskolinti nori daug šalių, valstybės obligacijų rinkoje yra grūsties požymių. Vien JAV vyriausybė norės išplatinti 2 trilijonų dolerių vertės obligacijų, Europos šalys – ne ką mažiau. Maža to, daug obligacijų leis ir finansinių sunkumų patiriančios finansų institucijos. Kadangi joms garantijas pastaruoju metu dosniai dalino vyriausybės, šios obligacijos iš esmės tampa panašios į vyriausybių obligacijas. Kas gi nupirks tokį vertybinių popierių kiekį?

Tai pagrįstas klausimas, į kurį atsakys tik laikas. Net likvidžiausias Europoje obligacijas leidžianti Vokietijos vyriausybė lapkritį turėjo sunkumų jas platindama, todėl nestebina, kad Ispanija ir Belgija dėl nepakankamos paklausos net atšaukė obligacijų platinimo aukcionus, o kitos euro zonos šalys (Graikija, Italija, Portugalija) turi susitaikyti su vis didesnėmis palūkanomis.

Jei reikalai klostysis tokia nepalankia linkme, Lietuva, kuri ir euro neturi, ir kurios obligacijos yra nelabai patrauklios dėl menko likvidumo, deja, turės dar labiau veržtis diržus, kai teoriškai reikėtų daryti priešingai – juos atlaisvinti. Tada teks su pavydu žiūrėti į estiškas voveraites, kurios bent jau pasirūpino riešutais žiemai.